D
ažniausia pašarų subalansavimo racione problema yra ne baltymų ar energijos, bet ląstelienos kiekyje. Karvių mityboje ląsteliena dažniausiai būna nepakankamai įvertinamas raciono komponentas. Ląsteliena yra būtina didžiojo prieskrandžio funkcionavimui: stimuliuoja
buferinę sistemą ir padeda sureguliuoti (sumažinti) didžiojo prieskrandžio rūgštingumą.
Duodant per daug ląstelienos turinčio pašaro, karvės prieskrandžiai prisipildo ir karvė pasijunta soti, taigi nesuėda tiek maisto, kiek turėtų, todėl jai pradeda trūkti baltymų ir energijos. Lygiai tokia pati problema, jei ląstelienos per mažai – karvė prastai ėda pašarą ir negauna maisto medžiagų tiek, kiek reikia, kad duotų maksimalų pieno kiekį.
Kas yra ląsteliena? Pašarų ląsteliena yra ligninas, celiuliozė ir hemiceliuliozė, esanti augaluose. Ląsteliena yra apibrėžiama trimis sąlyginiais terminais: rūgštiniais tirpalais išplauta ląsteliena (ADF), neutraliais tirpalais išplauta ląsteliena (NDF) ir ligninas.
ADF atspindi pašare esančios celiuliozės ir lignino kiekį. Šie komponentai nėra gerai virškinami, bet jie labai svarbūs didžiojo skrandžio veiklai. Tinkamas ADF kiekis racione sudaro 16 – 19 % sausosios medžiagos(SM). Didžioji dalis ADF gaunama su pašaru. Kuo didesnis ADF kiekis, tuo daugiau pašaro susikaupia didžiajame prieskrandyje, kuris lieka nesuvirškintas.
NDF sudaro: celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas. Pagal NDF kiekį pašare galima spręsti, kiek karvė gali suėsti, kol pasijus soti ir daugiau nebeės. Tinkamas NDF kiekis racione – 27-30 % SM. Taip pat rekomenduojama, kad 75% NDF būtų gaunama iš stambiųjų pašarų. Didesnis NDF kiekis lemia mažesnį maisto medžiagų pasisavinimą, taigi per mažą baltymų ir energijos kiekį.
Per mažas NDF kiekis taip pat lems mažesnį maisto pasisavinimą, nes bus pagaminama per mažai buferinių medžiagų, kurios subalansuoja rūgštis, išsiskiriančias fermentacijos metu didžiajame prieskrandyje.
Norint nustatyti kiek karvei reikia duoti pašaro, pirmiausia reikia ištirti pašarų sudėtį.
Ląstelieną karvės gauna daugiausia iš šienainio, siloso, šieno ir šiaudų. Jos kiekis pašare priklauso nuo laiko, kada nuimamas pašarą sudarančių augalų derlius. Vėlyvas derliaus nuėmimas lemia didesnį sausųjų medžiagų kiekį, o tuo pačiu ir aukštesnį ląstelienos lygį pašare, bet jame būna mažiau baltymų ir energijos. Grūdai ir koncentratai turi ląstelienos, bet ji prastai virškinama, todėl ląstelienos kiekį racione lemia apėmingų pašarų(šieno, siloso, šienainio, šiaudų) ląsteliena.
Ląstelienos dalelių dydis ir struktūra taip pat yra svarbios. Ląstelienos kiekis racione gali būti pakankamas, bet jei skaidulos yra per ilgos ar stokoja struktūros, ji nebus efektyvi ir bandoje bus dažnos didžiojo prieskrandžio problemos. Tai įtakos mažesnį pieno produkcijos kiekį, suprastėjusią gyvulių sveikatą ir pablogėjusį apsivaisinimą.
Tinkamas dalelių dydis gali būti nustatytas atliekant dalelių testą pašaruose. Pašaro dalelės turi būti tvirtos, kietos, neturėtų būti suardyta jų struktūra.
Karvės racione neturėtų būti daugiau nei 8% pašarų, kurių dalelių ilgis didesnis nei 2,5 cm.
Kaip nustatyti, ar pašaras kokybiškas? Atsakymas – stebėti karves ir šėrimo stalą. Žiūrėkite, kaip karvės reaguoja į paduodamą pašarą – ar jos aktyvios? Jei ant šėrimo stalo yra likę daug nesuėsto pašaro, reiškia, kad pašaras nekokybiškas arba galima įtarti karvės didžiojo prieskrandžio acidozę. Karvėms ilsintis bent 50% iš jų turėtų atrajoti. Suskaičiuokite, kiek karvių kramto. Jei atrajojančių karvių nedaug, reiškia, kad jos gauna per mažai ląstelienos, ir karvės didžiajame prieskrandyje pasigamins mažiau buferinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis, o tai sudaro sąlygas vystytis acidozei. Įdėmiai apžiūrėkite šėrimo stalą. Jei randate „skylių“, tai rodo, kad karvės „rūšiuoja“ pašarą ir, kad yra problemų su duodamo pašaro kokybe.
Gero raciono pagrindas yra kokybiški pašarai, o pašarų kokybę užtikrinti gali tiktai pats ūkininkas. Aukštos kokybės pašarai yra geros kultūrinės praktikos (tręšimo ir piktžolių kontrolės), tinkamo ir savalaikio derliaus nuėmimo bei tinkamo pašarų laikymo rezultatas.
Baltymingi pašarai
Pagrindinis baltymų šaltinis yra ankštinių augalų (liucernos, dobilų) silosas, paruoštas iš atitinkamoje augimo fazėje nupjautos žolės. Pašare trūkstant baltymų karvių racioną reikia papildyti baltyminiais priedais: sojos, rapsų, saulėgrąžų ir kt. išspaudomis ar rupiniais.
Koncentruoti pašarai – pašarai, turintys nedidelį kiekį (iki 18%) ląstelienos ir daug energijos. Tai varpinių ir ankštinių augalų (miežių,kviečių,kvietrugių,avižų,žirnių,pupų,kukurūzų ir kt.) grūdai.
Kombinuotieji pašarai – pašarinių žaliavų mišiniai su pašarų priedais ar be jų, naudojami kaip visaverčiai pašarai ar pašarų papildai gyvūnams.
Stambieji pašarai– mažo tūrinio svorio, nedidelį energijos kiekį ir daugiau nei 18%ląstelienos turintys pašarai. Tai ganyklų žolė, šienas, silosas, šiaudai bei sėklinių žolių nuokulos.
Pašarų angliavandeniai
Tai vandenyje netirpi ląsteliena ir vandenyje tirpūs angliavandeniai: krakmolas, cukrus bei jų produktai. Krakmolas ir cukrus yra gerai virškinamos ir rezorbuojamos medžiagos bei pagrindinis organizmo energijos šaltinis.
Riebalai
Tai daugiausia energijos turintis pašaro komponentas. Aukšto produktyvumo karvėms gana sunku subalansuoti pašarus pagal energijos kiekį, todėl naudojami įvairūs riebalų turintys pašarų priedai
Vitaminai ir mineralinės medžiagos
Vitaminai skirstomi į tirpstančius vandenyje ir tirpstančius riebaluose. Galvijo virškinamajame trakte sintetinami vandenyje tirpstantys vitaminai, o riebaluose tirpstančius A, D, E, K karvė turi gauti su pašaru.
Mineralinės medžiagos (mikroelementai: J, Cu , Mn, Zn, Co, Se ir kt., makroelementai: Ca, P, Na, K) yra labai svarbios gyvulių sveikatingumui, ypač aukšto produktyvumo karvėms.